Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) paaiškino, kad visi poelgiai vertinami pagal ketinimą. Šis sprendimas paprastai taikomas visiems poelgiams, įskaitant garbinimo aktus ir sandorius. Taigi, tas, kuris savo gerais darbais siekia kokios nors žemiškos naudos, tą naudą pasieks, bet už tai nebus atlyginta. Ir tas, kuris padaro gerą darbą, ketindamas priartėti prie Visagalio Allaho, bus apdovanotas, net jei jo poelgis yra paprastas, pavyzdžiui, valgymas ir gėrimas. Tada Pranašas pateikė pavyzdį, iliustruojantį ketinimo poveikį, nors abu poelgiai atrodo lygūs. Jis atkreipė dėmesį, kad jei žmogus migruoja palikdamas tėvynę su ketinimu gauti savo Viešpaties malonę, jo migracija yra pagal šariatą ir priimtina, už kurią jam bus atlyginta, atsižvelgiant į jo nuoširdų ketinimą. Tačiau jei žmogus migruoja siekdamas kokios nors pasaulietinės naudos, pavyzdžiui, turto, prestižo, verslo ar žmonos, jis iš savo migracijos pasieks tik tai, ką jis ketino, ir jam nebus suteiktas joks atlygis.

Pranašas paaiškina, kad jei kas nors diegia kažką religijoje arba daro tai, ko nepatvirtina Korano ir sunnos įrodymai, tai bus atmesta, o Allahas to iš jo nepriims.

Umar Ibn Al-Khattab (tebūnie Allahas juo patenkintas) pranešė, kad Džibrilis (ramybė jam) pasirodė prieš kompanjonus (tebūnie Allahas jais patenkintas) kaip nežinomas vyras labai baltais drabužiais ir labai tamsiais plaukais, o kelionės žymių - tokių kaip nuovargis, dulkės, išsipešę plaukai ir nešvarūs drabužiai - ant jo nesimatė. Nė vienas iš susirinkusiųjų jo nepažinojo. Tai atsitiko jiems sėdint su Pranašu (ramybė ir Allaho palaima jam). Jis atsisėdo prieš Pranašą tarsi besimokantis ir paklausė jo apie islamą. Jis atsakė jam nurodydamas islamo ramsčius: dviejų tikėjimo liudijimų pripažinimą, penkių kasdienių maldų atlikimą, zakato mokėjimą, Ramadano mėnesio pasninkavimą bei Hadž prievolės atlikimą tiems, kurie gali tai padaryti. Klausėjas pasakė: tu kalbėjai tiesą. Kompanjonai stebėjosi, kad jis uždavė klausimą, o tai rodo, kad jis, matyt, nežinojo atsakymo, bet tada jis patvirtino, kad atsakymas buvo teisingas. Tada jis paklausė Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) apie tikėjimą, ir jis atsakė išvardydamas šešis ramsčius, kurie apima tikėjimą Visagalio Allaho egzistavimu ir Jo savybėmis, tokiomis kaip gebėjimas kurti, vienumas ir teisė būti garbinamu; ir tikėjimą, kad angelai, kuriuos Allahas sukūrė iš šviesos, yra garbingi tarnai, kurie paklūsta Visagaliui Allahui ir vykdo Jo įsakymus; tikėjimą Raštais, kuriuos Visagalis apreiškė pasiuntiniams, kaip Koranas, Tora ir Evangelija bei tikėjimą pasiuntiniais, kurie perdavė Allaho religiją, tokiais kaip Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir paskutinis iš jų Muchammedas (ramybė jiems); tikėjimą Pakutiniąja diena, kuri apima barzakh gyvenimą (gyvenimas kape po mirties) ir kad kiekvienas žmogus po mirties prisikels, turės atsiskaityti ir galiausiai atsidurti rojuje arba pragare bei galiausiai tikėjimą, kad Allahas viską iš anksto paskyrė pagal Savo žinias, išmintį ir valią, ir kad viskas vyksta pagal Jo numatymą ir kūrybą. Tada vyras paklausė jo apie ichsan, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) atsakė, kad ichsan yra tai, kad turime garbinti Allahą taip, lyg jį matytume, ir jei negalime pasiekti tokio lygio, turėtume garbinti Visagalį tarsi Jis mus stebi. Pirmasis yra žiūrėjimo (mušahada) lygis, kuris yra aukštesnis, o antrasis - budrumo (murakaba) lygis. Tada jis paklausė Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam) apie Teismo dieną ir jis paaiškino, kad jos žinojimas yra vienas iš dalykų, kuriuos Allahas pasiliko tik Sau, taigi, niekas iš kūrinių apie tai nežino, nei tas, kuris apie tai teiravosi, nei klausėjas. Tada vyras paklausė apie Teismo dienos ženklus ir Pranašas atsakė, kad jos ženklai apima didėjantį vergių mergaičių ir jų vaikų skaičių, vaikų nedėkingumą savo motinoms, elgiantis su jomis kaip su vergėmis ir kad piemenys bei neturtingi žmonės laiko pabaigoje gyvens turtingą gyvenimą, didžiuodamiesi didelių namų statyba ir puošyba. Tada Pranašas pranešė, kad klausėjas buvo Džibrilis, kuris atėjo mokyti kompanjonų šios teisingos religijos.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) prilygino islamą tvirtai struktūrai, paremtai penkiais ramsčiais, kurie palaiko ją, o likusios islamo savybės yra tarsi struktūros užbaigimas. Pirmasis ramstis: du tikėjimo liudijimai; liudijimas, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą ir liudijimas, kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys. Šie du liudijimai sudaro vieną ramstį, nes jie abu yra neatskiriami. Tarnas ištaria du tikėjimo liudijimus, pripažindamas Allaho vienumą ir Jo išskirtinę teisę būti garbinamu, veikdamas pagal jo (liudijimo) reikalavimus, tikėdamas Muchammedo žinia ir sekdamas juo. Antrasis ramstis: maldos atlikimas, o tai yra penkios privalomos maldos, kurias reikia atlikti kiekvieną dieną ir naktį, ir jos yra: fadžr, zuhr, asr, maghrib ir iša, laikantis jų sąlygų, ramsčių ir privalomų veiksmų. Trečiasis ramstis: privalomo zakato mokėjimas, kuris yra privalomas finansinis garbinimo aktas, skaičiuojamas nuo bet kokio tipo turto, kuris pasiekė šariato nustatytą ribą, ir turi būti suteiktas turintiems teisę į jį. Ketvirtasis ramstis: Hadž, tai yra nukeliauti į Mekką atlikti ritualus, siekiant garbinti Visagalį Allahą. Penktasis ramstis: pasninkas Ramadano mėnesį, kuris yra susilaikymas nuo maisto, gėrimų ir kitų draudimų nuo aušros iki saulėlydžio, siekiant garbinti Allahą.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pamini Allaho teisę į Savo tarnus ir tarnų teisę į Jį. Taip pat parodo, kad Allaho teisė į Savo tarnus yra ta, kad jie turi garbinti Jį vieną ir nesieti su Juo partnerių, ir kad tarnų teisė yra ta, kad Jis nebaustų tų, kurie tiki Jo vienumu ir nesieja partnerių su Juo. Tada Muaz paklausė: O Allaho Pasiuntiny, ar turėčiau pranešti žmonėms, kad jie džiaugtųsi šiuo nuopelnu? Bet Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) liepė neinformuoti, kad jie nepriklausytų vien nuo šio dalyko.

Muaz Ibn Džabal (tebūnie Allahas juo patenkintas) jojo už Pranašo (ramybė ir Allaho palaima jam), kuris jį pašaukė tris kartus, kad parodytų to, ką ketino jam pasakyti, svarbą. Tuo tarpu Muaz atsakė: „Štai aš tavo paslaugoms, o Allaho Pasiuntiny“ - štai aš atsiliepiu į tavo kvietimą, o Allaho Pasiuntiny, ir ieškau laimės tau atsakydamas. Pranašas jam pasakė, kad jei kas nors nuoširdžiai liudija, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą - tai reiškia, kad niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Allahą ir kad Muchammedas yra Jo Pasiuntinys, ir miršta tokioje būsenoje, Allahas uždraus jam pragarą. Muaz paklausė Pranašo, ar jis galėtų apie tai pasakyti žmonėms, kad jie džiaugtųsi ir jaustų viltį. Bet Pranašas pabijojo, kad jie gali pasikliauti tik tuo ir jų gerų darbų gali sumažėti. Taigi, Muaz apie tai papasakojo tik būdamas prie mirties, bijodamas, kad atliks nuodėmę slėpdamas žinias.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad jei žmogus liudija, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą - tai reiškia, kad niekas iš tikrųjų nėra vertas garbinimo, išskyrus Allahą - ir netiki niekuo, kas garbinama šalia Allaho bei išsižada visų kitų religijų, išskyrus islamą, jo nuosavybė ir kraujas tampa neliečiami musulmonams. Mes vertiname tik pagal jo akivaizdžius poelgius. Taigi, jo turtas negali būti atimtas arba jo kraujas negali būti pralietas, nebent jis padaro nusikaltimą, už kurį pagal islamo įstatymus numatyta tokia bausmė. Ir Allahas bus atsakingas už jo atsiskaitymą Teismo dieną. Jei jis nuoširdus - jam bus atlyginta, o jei veidmainis - bus nubaustas.

Vyras paklausė Pranašo apie du bruožus: vieną, dėl kurio patenkama į rojų, ir kitą, dėl kurio patenkama į pragarą. Atsakydamas, Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) tarė, kad bruožas, dėl kurio patenkame į rojų, yra tas, kad žmogus miršta garbindamas Allahą vieną, nieko su Juo nesusiedamas. O savybė, dėl kurios patenkama į pragarą, yra ta, kad žmogus miršta, ką nors susiedamas su Allahu, priskirdamas Jam partnerį lygų Jo dieviškumu ar viešpatavimu arba Jo vardais ir savybėmis.

Pranašas informuoja, kad tas, kuris skiria bet ką, kas turi būti skirta išskirtinai Allahui, kitam, pavyzdžiui, maldauja ne tik Allahą arba ieško prieglobsčio pas kitą, ir mirs tokioje būsenoje, bus iš pragaro gyventojų. Ibn Masud pridūrė, kad tas, kuris miršta nieko nesusiejęs su Allahu, galiausiai bus priimtas į rojų.

Pranašas išsiuntė Muaz Ibn Džabal (tebūnie Allahas juo patenkintas) į Jemeną, kad pakviestų žmones garbinti Allahą ir juos pamokytų. Pranašas paaiškino jam, kad susitiks su krikščionių tauta, kad jis tam pasiruoštų ir kad pirmiausia pakviestų juos į tai, kas svarbiau, o paskui į tai, kas mažiau svarbu ir pan. Pirmiausia jis turėtų pakviesti juos pakeisti savo tikėjimo pagrindą, liudijant, kad niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Allahą ir kad Muchammedas yra Allaho Pasiuntinys. Taip yra todėl, kad šiuo liudijimu jie priima islamą. Jei jie to laikosi, Muaz turėtų įpareigoti juos atlikti privalomas maldas, nes tai yra svarbiausia pareiga po tauhido (monoteizmo) liudijimo. Jei jie to laikosi, jis turėtų įsakyti tarp jų esantiems turtingiesiems sumokėti zakiatą iš savo turtų vargšams. Po to Pranašas įspėjo neišdalinti geriausio jų turto, nes reikia laikytis saikingo požiūrio. Tada Pasiuntinys liepė jam vengti priespaudos, nes prislėgtasis galėtų maldauti Allahą prieš jį, nes nuskriaustojo malda atsakyta.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) pranešė, kad laimingiausias iš žmonių, sulaukęs jo užtarimo Teismo dieną, yra tas, kuris nuoširdžiai sako: „Nėra kito dievo, išskyrus Allaho.“ Taigi, tas, kuris tiki, kad niekas nėra vertas garbinimo, išskyrus Allahą, ir yra laisvas nuo politeizmo ir puikavimosi.

Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad tikėjimas susideda iš daugybės šakų ir elementų, kuriuos sudaro įvairūs darbai, įsitikinimai ir žodžiai. Ir kad geriausia ir didingiausia tarp tikėjimo šakų yra liudyti, kad nėra jokio kito dievo, išskyrus Allahą, žinant to prasmę ir elgiantis pagal tai - kad Allahas yra vienintelis tikras Dievas, kuris vertas garbinimo, vienas be partnerio. Ir kad žemiausias tikėjimo poelgis yra pašalinti nuo kelio bet kokį žmonėms kenksmingą objektą. Tada Pranašas (ramybė ir Allaho palaima jam) informavo, kad kuklumas yra viena iš tikėjimo šakų; ir tai yra charakterio bruožas, kuris skatina daryti tai, kas gera, ir atgraso nuo to, kas bloga.